Ar verta žiūrėti One Piece?

Kadangi šį anime verčiu į lietuvių, pasidalinsiu savo nuomone.

Nemėgstu anime, kurie neturi kokios įdomesnės minties, kur pilstoma iš tuščio į kiaurą, kur pagrindiniai veikėjai – nuolat žliumbiančios mazgotės, o juos supantis pasaulis – tuščias ir be gyvybės, kur pašaliniai veikėjai visiškai neturi jokios vertės ir yra ten, kad tik užpildytų tuštumą ekrane.

Kai pirmą kartą žiūrėjau one piece ir man jis nelabai patiko, bet truputį paaugus ir subrendus jis įgavo visai kitą vertę.

Nors daugumą atbaido didelis serijų skaičius ( o jų visų aš dar nežiūrėjau, tad negaliu sakyti, kad kokybė bus išlaikyta), jį išbandyti tikrai verta. Vieni užaugo su Goku ir Narutu, tačiau net pažvelgus į tuos kai kuriems “legendinius” anime galima pamatyti daugybę tokių pačių priežasčių, dėl kurių nesiimam žiūrėti one piece. (daugiau…)

Vedžito transformacija į Super Sajaną – psichologinė perspektyva

Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 5 numeris, 2020 rudo. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.

Autorius: Tadas Jakubauskas

„Vaikas kuris bando būti suaugusiuoju, berniukas, kuris bando būti vyru ir gyvūnas, kuris bando būti žmogumi.“

(daugiau…)

Amerikietiškų komiksų įtaka „Boku no Hero Academia“

„Boku no Hero Academia“ – tai unikalus idėjų kratinys, kuriame rasite viską, dėl ko mes ir skaitome komiksus.

Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 3 numeris, 2020 pavasaris. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.

Autorė: Violeta Pročkytė

Pirmas sezonas lietuviškai – čia. Antras sezonas lietuviškai – čia. (Kitų sezonų ir filmų vertimas numatytas ateityje)

Kai mintyse iškyla gerai pažįstami komiksų veikėjai ir juos sukūrusios studijos, tokios kaip „DC“ ir „Marvel“, tikriausiai nei vieno šių studijų herojaus nesiejame su Japonija. Juk ta šalis rytuose turi savitą kultūrą ir savo leidinius. Komiksai ir manga, filmukai ir anime – terminai, kurių negalima vartoti kaip sinonimų, kitaip susilauksite rūsčių žvilgsnių iš japoniškos populiariosios kultūros mėgėjų.

Ir iš tiesų, ilgą laiką niekas neperžengė ribos tarp rytų ir vakarų. Kiekviena pusė laikėsi sau, o staiga iš niekur nieko atsirado „Avatar: The Last Airbender“, stebėtinai japoniško stiliaus animacinis serialas kurtas ir rodytas amerikiečių „Nickelodeon“. Po netikėtos šio serialo sėkmės paaiškėjo, kad semtis įkvėpimo iš kitos barikadų pusės gal ir nėra taip blogai. Būtent to ir ėmėsi Horikoshi Kōhei: 2014 m. jis pasauliui pristatė manga „Boku no Hero Academia“, kuri taip pat netruko išpopuliarėti. Bet štai žvelgi į pirmojo tomo viršelį, ir nepaleidžia mintis, kad matai kažką pažįstamo. Pradedi žiūrėti šią manga paremtą anime, ir supranti, kad idėjos jau girdėtos. Ir tuomet su šypsena veide pagalvoji: nejau šis japoniškas Supermenas iš tiesų mokys grupę jaunųjų Iksmenų?

Ateities herojai

„Boku no Hero Academia“ (angl. „My Hero Academia”) siužetas tikriausiai nieko nenustebins, o ir neturėtų. Grupė jaunuolių įstoja į akademiją, kurioje treniruojami didvyriai. Jie mokosi, tampa draugais ir patiria krūvą nuotykių. Vaikiška? Galbūt. Bet formulės paprastumas čia labai tinka. Tikriausiai daugelis mūsų užaugome su panašiais serialais, stebėdavome mylimų veikėjų nuotykius ir išgyvendavome dėl jų sėkmių ar nesėkmių. Būtent to ir siekia „Boku no Hero Academia“. Tai nėra super inovatyvus, stereotipus griaunantis anime, bet žiūrisi labai lengvai ir neilgai trukus mintyse pradedi kurti palaikymo šūkius veikėjams.

Tikriausiai labiausiai įtraukianti anime dalis yra jo veikėjai. Protagonistu čia tampa Midoriya Izuku (dar žinomas kaip Deku). Pats Midoriya gimė be galių ir dėl to labai išgyveno, tačiau netrukus jam buvo patikėtas iš kartos į kartą keliaujantis gebėjimas One For All, kurį jam patiki ne kas kitas, o didžiausias vaikino autoritetas ir numeris vienas herojus visame pasaulyje All Might.

Įgavęs naujų galių Midoriya įstoja į akademiją, kurioje treniruojami ateities didvyriai. O nauji Midoriya klasiokai iš 1-A klasės tampa kompanionais, varžovais ar draugais. Gravitaciją valdanti Uraraka Ochaco nori tapti profesionalia didvyre, kad galėtų finansiškai padėti savo šeimai. Greituolis Iida Tenya siekia pratęsti herojų šeimos tradicijas, o Shoto Todoroki, atvirkščiai, nori įrodyti, kad šeima ir tėvas jo nekontroliuoja. Taip pat negalime pamiršti fanų mylimiausio veikėjo: Bakugo Katsuki. Šis nemandagus, nuolat piktas ir besivaržantis jaunuolis pasižymi ypač sprogia asmenybe, tačiau jo noras tapti didvyriu yra tvirtas it plienas.

Visi pagrindiniai veikėjai yra paaugliai, kartu jie auga ir tobulėja – įsivaizduokite Hogvartsą, bet superherojams! Arba dar geriau: jei skaitėte „New X-men Academy X“ komiksą, tikriausiai žinote, kaip smagu sekti besimokančių pasaulio gelbėtojų pakilimus ir nuopolius. Toks mokyklos ir fantastikos mišinys bus pažįstamas visiems, kurie bent truputį domisi japoniška animacija, tačiau herojų akademija turi vieną labai išskirtinį bruožą – anime TV ekranuose pasirodė tuo metu, kai superherojų žanras iškilo ir Vakarų kino teatruose, o tai suformavo „My Hero Academia“ pasaulį.

Priimtinas X-genas

Daugelis iš mūsų tikriausiai girdėjo apie Iksmenus. Gal skaitėte komiksus, gal vaikystėje žiūrėjote filmukus. Šiaip ar taip, X-genas yra pažįstamas. Būtent ši žmogaus evoliuciją spartinanti mutacija suteikia galių „Marvel“ mutantams, o „Boku no Hero Academia“ skolinasi ši „Marvel“ sukurtą tropą bei pristato jį japoniškai.

Galios „My Hero Academia“ pasaulyje nėra reta savybė, kuri gali tave amžiams atskirti nuo visuomenės. Netgi atvirkščiai – žmonės, kurie neturi galių, yra laikomi menkesniais. Jei gimei be jokio gebėjimo, tavęs turėtų būti gaila. Bet nereikia įsivaizduoti visuomenės, kur visi bėgioja su Iksmenų kostiumais. „My Hero Academia“ galios būna arba labai įspūdingos, pvz.: super greitis, oda virsta akmeniu arba žmogus tampa labai stiprus, arba nelabai didvyriškos, pvz.: galia pritraukti mažus objektus, papildomos galūnės ar gyvūnų formos. Pastaruosius sugebėjimus turintys mutantai, dažniausiai net nesivelia į didvyrių pasaulį ir tiesiog gyvena savo gyvenimus.

Ir nors idėja apie genetinius pakitimus ir jų sukurtas galias nėra originali, „My Hero Academia“ tik pasiskolino populiarų aspektą. Visa kita yra tarsi utopinė Iksmenų versija. Maždaug 80% žmonijos turi kokią nors galią ir anime pristato tai kaip genetinį fenomeną. Taip beveik tiesiogiai perpasakojamas „Marvel“ sugalvotas konceptas, tačiau jei populiarieji komiksai dažnai turi tamsias temas ir į siužetus įvelia visuomenės problemas, „My Hero Academia“ vengia panašių atspalvių ir pateikia pasaulį, kuriame genetiniai pakitimai priimami išskėstomis rankomis.

Šioje situacijoje yra dar vienas skirtumas. Komiksuose Iksmenai yra apibūdinami kaip kita žmonijos evoliucijos grandis. Pasaulis tam nepasiruošęs, bet mutantų po truputį daugėja. Tuo tarpu „My Hero Academia“ visatoje galios nepriklauso tik žmonėms, kadangi gebėjimų atsiradimą išplatino virusą nešiojančios pelės. O virusai nesirenka ką užkrėsti, taigi ilgainiui randasi ir gyvūnų, kurie turi vienokių ar kitokių galių. Vienas jų net vadovauja didvyrių akademijai (čia juk anime, realizmo poreikį rekomenduojame palikti už durų).

Amerikietiška įtaka

Iksmeniškos galios ir jų atsiradimas nėra vienintelė į akis krentanti detalė. Tiems, kurie bent truputi domisi komiksais, jų įtaka „My Hero Academia“ yra akivaizdi nuo pirmų anime akimirkų. Pradėkime nuo pačių veikėjų. All Might yra tarsi japoniška Supermeno versija – jis greitas, stiprus, visada padeda silpniems ir niekas nežino jo tikros tapatybės. Net ir kostiumas atkartoja gerai pažįstamą mėlynai raudoną dizainą, tad visai tikėtina, jog kūrėjai panašumus paliko tyčia. All Might net turėjo nuotykių Amerikoje. Čia jis susidraugavo su vyru, pavarde Shield („Marvel Cinematic Universe“ fanai tikriausiai išsišiepė), kuris padėjo jam tapti dar geresniu didvyriu.

Net All Might ypatingų įgūdžių arsenalo pavadinimai yra įkvėpti didžiosios laisvės šalies: „California Smash“, „Detroit Smash“ ir „United States of Smash“ yra šūkiai, kuriuos dažnai išgirsime kai All Might imasi herojiškų žygdarbių. Veikėjas turi labai daug panašių „smašų“, ir visi jie įkvėpti amerikietiškos kultūros. Tiesa, apie savo judesius All Might praneša iš anksto, garsiai šaukdamas jų pavadinimus. Tai nėra labai būdinga komiksų herojams, tačiau čia galime įžvelgti „Power Rangers“ įtaką! Spalvotoji komanda buvo įkvėpta Japonijoje gyvuojančio Sentai žanro, bet sukurta specialiai Amerikos auditorijai. Sentai – tai tarsi rytietiška superherojų atmaina – geradarių komanda naudoja galias arba technologiją, kad apgintų pasaulį nuo priešų. Galingieji Reindžeriai yra daugelio Amerikiečių vaikystės dalis, ir nors jie neprasidėjo komiksų serija, vakarietiškoje pop kultūroje jie turi tvirtas šaknis. „My Hero Academia“ turi elementų, kurie atkartoja ir šią mediją. Pažvelgus atidžiai ir labai „moksliškai“, tai „Boku no Hero Academia“ galima traktuoti kaip Sentai žanro bei superherojų komiksų junginį.

O jei pasiraustume kiek giliau, viskas, nuo veikėjų iki nuotykių ir idėjų, turi tvirtus pamatus mūsų mylimų komiksų pasaulyje. „Marvel“ ir „DC“ komiksai yra žinomi dėl ikoniškų superherojų, o vienas labiausiai pastebimų ir išskirtinių dalykų yra jų kostiumai bei slapyvardžiai. Šitai puikiai išnaudoja ir „Boku no Hero Academia“. Įsivaizduokite visą mokyklą pilną Žmogaus Voro antrininkų. Ar jie norėtų, kad jų tetą lengvai rastų koks blogiukas? Žinoma ne! Profesionalūs didvyriai atsisako kelti pavojų savo šeimoms. „My Hero Academia“ tikrai neišrado situacijos, kurioje reikia balansuoti didvyriškus veiksmus su kasdienine baime. Nors dvigubo gyvenimo koncepcija, kaip ir daugelis kitų elementų pasiskolinta, tai – pirmas anime, kuris taip gerai atkartoja komiksuose dažnai sutinkamas idėjas bei pateikia jas per japoniškai animacijai būdingą prizmę.

Ir tai nėra Japonijai įprastas shounen anime (red. pastaba: Shounen (Jap. berniukas) anime yra anime žanras skirtas paaugliams berniukams). „My Hero Academia“ buvo sukurtas tuo metu, kai amerikietiški komiksai išgyveno renesansą. Pasaulis ruošėsi antram „Keršytojų“ filmui, „DC New 52“ visata artėjo prie pabaigos ir populiariosios kultūros fanai nekantriai laukė, kas nutiks toliau. Ir visai netikėtai Japonijoje buvo išleistas pirmas „My Hero Academia“ manga skyrius. Šalia „Supermeno“ ar „Geležinio Žmogaus“ istorijų ir net senų gerų „Žmogaus Voro“ filmukų atsirado grupės paauglių nuotykiai didvyrių mokykloje. Prieš dešimt metų jokia leidykla tikriausiai nebūtų pasiryžusi leisti šios istorijos. Juk viskas remiasi populiarumu, o amerikietiški komiksai dažniau siejami su vakarais, ne rytais. Žinoma, „Marvel“ bandymai užkariauti anime pasaulį negali būti pamiršti, tačiau tai ir pasiliko tik bandymais. Studija susitelkė į „MCU“ filmus, o tai iškėlė superherojų žanrą į naujas aukštumas. Tuo pasinaudojo ir kūrėjai iš Japonijos.

„My Hero Academia“ išpopuliarėjo beveik visame pasaulyje, nes kūrėjai nebando pristatyti lokalizuoto siužeto. Šis anime yra unikalus idėjų kratinys, kuriame rasite viską, dėl ko mes ir skaitome komiksus. Žiūrovui pateiktas pažįstamas pasaulis, bet jis įspūdingesnis nei mūsų. Veikėjai susiduria tiek su žmogiškomis, tiek su antžmogiškomis problemomis, bet mes žinome kad viskas baigsis gerai (kiek kartų jau reikėjo laidoti Supermeną?). Net ir kostiumai, kuriuos dėvi didvyriai, yra arba labai šaunūs, arba labai lėkšti – tik pažiūrėkite į Batmeno padėjėją Nightwing, vien tik jo mados transformacijos galėjo įkvėpti ištisą „My Hero Academia“ kostiumų eilę.

Anime vis dar yra Anime

Jei vis dar skaitote, greičiausiai galvojate, kad ši anime yra tik perpasakotos komiksų idėjos. Ir nors su tuo ginčytis labai sunku, tai vis tik anime. Nuo unikalaus piešimo stiliaus iki pristatomų vertybių, kiekvienas epizodas alsuoja pažįstama japoniška dvasia.

Metus žvilgsnį į anime, viskas gali pasirodyti ganėtinai paika ir vaikiška. Juk komiksuose dažnai gvildenamos opios problemos, o čia – būk laimingas, būk koks esi. Nors „My Hero Academia“ žiūri įvairaus amžiaus žmonės, neginčijamas faktas, jog ši anime yra shounen. Taip vadinama demografija, kuriai priklauso berniukai ir jaunuoliai nuo 14 iki 18 metų. Taigi, anime turi daugybę nuotykių, bet daugiausia dėmesio skiriama temoms ir idėjoms, kurios ypač aktualios paaugliams, pvz.: kaip dirbti kartu, jei susiduri su sunkumais. Paprasti kasdieniniai mokymai, kuriuos kartu su veikėju išgyvena ir žiūrovai.

Kūrėjai supranta, kad nors jie pasiskolino daugelį dalykų iš komiksų, nemaža dalis jų nėra skirti jaunesniems vaikams. Taigi, tenka improvizuoti. Komiksuose klestinti linčiuotojų bendruomenė čia neturi vietos, patys didvyriai dirba su leidimais ir visada paiso įstatymų. Nebėra naktinių reidų, bet policija irgi nėra bejėgė. „My Hero Academia“ pateikia superherojų pasaulį, kuriame visuomenė veikia išvien, nebėra atskirų jos dalių, kurios nuolat konfliktuoja. Tai švelnesnis, tolerantiškesnis pasaulis, kuris, kad ir kaip nesutiktų daugelis vyresnio amžiaus fanų, labiau pritaikytas vaikams.

„My Hero Academia“ alternatyvos

Ir jei jau spėjote susiraukti, kad nenorite žiūrėti vaikiškų filmukų, turiu gerų žinių. „My Hero Academia“ nėra pirmasis bandymas integruoti superherojus į japonų animaciją. Tikriausiai geriausi pavyzdžiai būtų „Tiger & Bunny“ ir „One Punch Man“.

„Tiger & Bunny“ pasaulis labai primena „My Hero Academia“. Žmonės, kurie turi ypatingų galių, tampa visuomenės mylimais didvyriais. Jie turi rėmėjus, dalyvauja televizijos laidose ir, žinoma, kovoja su nusikaltimais. Tačiau anime siužetas sukasi aplink du veikėjus, kurie tampa partneriais ir turi išmokti dirbti kartu, kad surastų pagrindinį blogietį ir atskleistų jo planą. Visuomenės struktūra yra panaši, galios, kad ir kokios įspūdingos, tėra dar viena kasdienybės apraiška ir net veiksmas vyksta išgalvotame JAV mieste. Vis dėlto, ši anime skirta kiek vyresnei auditorijai. Su panašiu tonu yra sukurtas ir „One Punch Man“. Tačiau anime yra labiau parodija negu nuotykių istorija. Pagrindinis veikėjas yra neįtikėtinai stiprus didvyris kuris neturi sau lygių. „One Punch Man“ yra skirtas tiems, kuriems pabodo matyti didvyrio kelią šlovės link, nes pagrindinis herojus jau pasiekė viską, apie ką besimokantys didvyriai gali tik pasvajoti. Anime pilnas ne visai vaikams skirto humoro, ir pats parodijos žanras atskiria „One Punch Man“ nuo potencialiai pamokančių istorijų. Bet jei kada norėtumėte istorijos apie žmogų, kuris vienu smūgiu pakloja priešininkus, tai būtinai užmeskite akį į „One Punch Man“.

„AKIRA“ kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis

Ištrauka iš Protagonistas žurnalo, viską galite rasti čia

Autorė – Violeta Pročkytė

Daugiau panašių straipsnių rasite mūsų draugų puslapyje – GeekPropaganda

Filmą lietuviškai galite žiūrėti čia

Kaip atrodys pasaulio pabaiga? Galbūt bevardėje pievoje nusileis ateivių laivas? O gal visi tie zombių filmai pasirodys esą pranašiški ir dėl visko bus kaltas suktas virusas? Ar už visko gali slėptis paprasti žmogiški poelgiai, kurie vienaip ar kitaip pakeis pasaulį?

Būtent tokią situaciją ir nupasakoja klasika tapęs japonų animacijos šedevras „Akira“. Šiame tekste tikrai nebandysiu nagrinėti herojų minčių ar poelgių (tam tikriausiai prireiktų daugybės puslapių), mano tikslas yra supažindinti jus su pasauliu, kuriame ir vyksta veiksmas. Nepaisant ganėtinai garbingos išleidimo datos (1988), „Akira“ ne be reikalo puikuojasi įvairiuose geriausių filmų bei anime sąrašuose. Tai buvo daug pastangų ir darbo reikalavęs filmas, kuris daugeliui naujokų atvėrė duris į japonų animacijos pasaulį.

Tad kodėl gi „Akira“ subūrė tiek daug gerbėjų ir yra mėgstamas visame pasaulyje net po daugiau nei trijų dešimtmečių? Na, mano nuomone, atsakymas labai paprastas – „Akira“ yra mokslinės fantastikos filmas, kuris nenori būti nei per daug mokslinis, nei per daug fantastinis. Čia nėra ateivių ar tarpgalaktinių karų, veiksmas vyksta Žemėje, o veiksmo sūkuryje atsiduria nepaaiškinamų galių turintys vaikai, kurie geba sunaikinti miestus.

Ši formulė, žinoma, nieko nenustebins, bet prieš 30 metų, ateivių, kelionių laiku ir tolimų planetų apsuptyje, fantastinė istorija apie žmones, kurie nesėkmingai bando susitvarkyti su žmogiškomis problemomis, buvo gana originali.

Siužetas ir veikėjai

Filmas vyksta sunaikintame ir atstatytame Tokijuje. Miestas nebėra toks gražus, koks buvo – pilna gaujų, korumpuotų politikų, nepatenkintų žmonių ir protestuotojų. Po dar vieno pasaulinio karo visi bando išgyventi kaip tik begali.

Pagrindiniai veikėjai yra Tetsuo ir Kaneda, draugai nuo vaikystės, kurių charakteriai skiriasi kaip diena ir naktis. Kaneda yra savimi pasitikintis Kapsulių gaujos vadas, o Tetsuo tėra gaujos narys, kurį Kaneda neretai turi ginti. Šie paaugliai ramiai leidžia dienas siautėdami gatvėse, kol vieną naktį netikėtai susiduria su telepatinių galių turinčių vaiku.

Tai amžiams išskiria draugus. Sužeistas Tetsuo yra nugabenamas į karinę laboratoriją, kurioje jam atliekami eksperimentai, o viskam vadovauja griežtasis Pulkininkas. Būtent jis atsakingas už eksperimento eigą, jis taip pat saugo Akiros paslaptį. Mažai kas žinoma apie jo praeitį, ir nors jis bijo Akiros, pats padeda sukurti naują košmaro versiją.

Netrukus į viską įsivelia ir Pasipriešinimo grupės narė Kei. Ši grupė nori surasti ir išvaduoti Akirą, nors patys nežino, ką tas vardas reiškia. Jų nuomone, Akira gali padėti nuversti dabartinę netikusią valdžią ir padėti sukurti naują, geresnę valdymo sistemą.

Kuo daugiau Kaneda sužino apie veikėjų planus, tuo labiau nori išvaduoti savo draugą. Tetsuo po truputį praranda sveiką protą ir imasi vienas ieškoti Akiros, kad šis padėtų jam suvaldyti nekontroliuojamą gebėjimą. Noras suvaldyti save netrukus pavirsta į galios troškimą – juk dabar Tetsuo gali daryti ką tik panorėjęs ir jam nebereikia geriausio draugo pagalbos!

Siužetas, kuriame vienas iš veikėjų tampa pagrindiniu blogiečiu, tikrai nėra „Oskaro“ verta istorija. Tačiau filmo „Akira“ varomoji jėga yra idėjos, kurios slepiasi už herojų ir jų veiksmų. Galima ginčytis, ar visi filmo herojai turėjo svarias savo elgesio priežastis, nes žiūrovui jos gali atrodyti kvailos arba paviršutiniškos. Visgi personažai ir gvildenamos temos pavertė filmą vienu įtakingiausių mokslinės fantastikos kūrinių.

Trečiasis pasaulinis karas

Neišsigąskite, filmas tikrai ne apie karą (bent jau ne apie tiesioginį). Veiksmas vyksta Naujajame Tokijuje (Neo-Tokyo) 2019 metais. Miesto pirmtaką prieš 31 metus sunaikino neaiškios kilmės sprogimas. Visas likęs pasaulis, išvydęs tokią katastrofą, netruko sugalvoti, jog prasidėjo naujasis Didysis karas. Neaišku, kiek laiko jis truko ir kokios jo globalinės pasekmės, tačiau pačiai Japonijai prireikė kelių dešimtmečių, kad atstatytų bent dalį senosios sostinės. Visgi sprogimas nebuvo koks nors teroristinis išpuolis, jį sukėlė vyriausybės eksperimentu tapęs Akira.

Leiskite, paaiškinsiu… Japonijos valdžia labai norėjo savo pusėje turėti telepatinių galių turinčių žmonių. Tai tapo ypač svarbiu eksperimentu, kurio rezultatas – 4 šių galių turintys vaikai. Vyriausybės akyse tai buvo puiki sėkmės istorija. Tačiau vienas iš vaikų parodė daug didesnius ir pavojingesnius telepatinius gebėjimus nei jo draugai. Akira greitai atitrūko nuo tikrovės ir (dėl mums nežinomų priežasčių) jo galia sunaikino Tokiją.

Vyriausybė nebuvo pasiruošusi prisiimti kaltės. Juk eksperimentui buvo skirta daugybė pinigų! Taigi, užuot prisiėmę kaltę ir kentėję pasekmes, jie nuslėpė, kad Akira apskritai egzistavo ir padėjo skleisti naujo pasaulinio karo naratyvą – jei nėra ginklo, nėra ir nusikaltimo.

Pasaulis po Akiros

Pradėkime nuo pačios visuomenės. Nenuostabu, kad šalyje, kuri per trumpą laiką turėjo išgyventi net du ją parklupdžiusius pasaulinius karus, netrūksta problemų. Naujajame Tokijuje pilna motociklais važinėjančių gaujų, kurių nariais gali tapti vos paauglystės sulaukę jaunuoliai. Žinoma, įstatymai tai draudžia, tačiau miestas yra labai tankiai apgyvendintas ir „AKIRA“ arba kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis vasara 2020 pareigūnai tiesiog neturi laiko (ar noro) tvarkytis su gatvėse siaučiančiais vaikėzais. Jie tarsi nustumiami į šalį – juk ir taip apstu problemų, kam čia dar vaikytis kažką greitkeliuose? Filme policininkai tokias gaujas traktuoja kaip kasdienį dalyką, nieko ypatingo.

Reikia pabrėžti, kad ne dėl pinigų šie nusikaltėliai taip blaškosi. Naujoji sostinė nepasižymi dideliais turtais, todėl gaujos pešasi dėl statuso arba kai neranda sau vietos. Kad ir kaip baisiai skambėtų, toks jų nusistatymas nėra iš piršto laužtas. Pagrindiniai filmo veikėjai Kaneda ir Tetsuo – moksleiviai, lankantys profesinę mokyklą, kurioje taikomos fizinės bausmės; jie kieti „per alkūnes“ ir kartais pešasi su kitomis gaujomis. Nors tokie susidūrimai dažnai baigiasi kieno nors mirtimi, 16-mečių tai nebaugina. Jie užaugo nusivylusioje visuomenėje, kurioje tokie nutikimai tapo dažnu reiškiniu.

Kalbant apie nusivylusius piliečius… Filmo fone vyksta konfliktas, kurį kartais galime iš arčiau išvysti tik veikėjų akimis. Tokijo gyventojai yra nepatenkinti mokesčių reforma, kuri tariamai patuštins daugelio kišenes. Gyventojai eina į gatves protestuoti, kur juos pasitinka vyriausybę palaikančios pajėgos. Konfliktai tarp paprastų žmonių ir ginkluotų pajėgų yra žiauri Naujojo Tokijo realybė. Tokie protestai duoda pradžią pasipriešinimo judėjimui – labiau organizuotai piliečių kovai prieš valdžią.

Žmonių nepasitenkinimas turėtų tapti paskata vyriausybei, kad metas kažką keisti. Juk praėjo 31 metai po katastrofos, miestas atstatytas iš naujo, o karinės pajėgos turi beveik futuristinę technologiją… Bet štai čia ir prasideda uždaras Akiros ratas. Japonijos vyriausybė skiria didelius pinigus, kad jų paslaptys būtų išsaugotos. Niekas, išskyrus aukščiausius valdžios sluoksnius, negali žinoti apie Akirą, kitaip Japonija praras savo statusą ir niekada jo nebeatgaus. Taigi, pinigai kurie galėtų būti skiriami švietimui ar infrastruktūrai keliauja į armijos rankas, nes būtent jie ir saugo tai, kas liko iš Akiros.

Filme yra trumpa scena, kuri puikiai nusako Japonijos sunkumus. Valdžios atstovų susitikime aptariami ateities planai ir visi ministrai nori kuo didesnės pyrago dalies. Kai Pulkininkas pareikalauja didesnės sumos eksperimentams, kiti tuoj prieštarauja: juk reikia Olimpines žaidynes rengti, sveikatos apsaugai pinigų ir taip neužtenka ir t.t. Vienas valdžios atstovas net pabrėžia, jog nėra konkrečių įrodymų, kad būtent paslaptingasis Akira sukėlė pasaulinį karą. Kitaip tariant, naujoji valdžia jau pamiršo, ko taip bijojo senoji, ir Akira jiems tėra pašalinis galvos skausmas.

Nesibaigianti istorija

Viskas filme „Akira“ tarsi sukasi ratu. Kai vienas ciklas baigiasi, prasideda kitas, ir taip tikriausiai be galo. Turbūt geriausiai tai atsispindi Tetsuo ir Akiros gyvenimuose. Su jais armija atliko pavojingus eksperimentus, jie sustiprėjo, buvo pavadinti priešais ir galiausiai pražudė daugybę žmonių. Tai, kad juos skiria keletas dešimtmečių, aiškiai nusako armijos ir valdžios požiūrį. Sveiką protą išsaugojusiam žmogui šautų mintis, kad jei laboratoriniai eksperimentai sunaikino miestą ir pradėjo pasaulinį karą, metas būtų juos nutraukti. Tačiau armija laikėsi savo. Jie eksperimentavo su Akiros palaikais, o tuomet jiems į rankas pakliuvo Tetsuo.

Filmo pradžioje Tetsuo nerodė jokių išskirtinų gebėjimų, tiesą pasakius, jis buvo vienas iš silpnesnių veikėjų ir Kaneda turėjo jį ginti. Tačiau kai Tetsuo susidūrė su vienu iš originalių telepatų, armija netruko jį suimti ir atliko keletą eksperimentų. Jie „AKIRA“ arba kaip buvo išrastas naujas raudonas atspalvis | Violeta Pročkytė „akira“ plakatas Protagonistas | vasara 2020 47 aptiko panašumų tarp Akiros ir Tetsuo, tačiau nenustojo eksperimentuoti. Kuomet Tetsuo paspruko ir ėmė siautėti mieste, jie negaišo paskelbti jį naujuoju blogiečiu, kuris kelia pavojų nekaltiems žmonėms. Tai puikus išsipildančios pranašystės pavyzdys: armija taip bijojo antrojo Akiros, kad pati jį ir sukūrė.

Dar vienas pasikartojantis ciklas – miesto sunaikinimas. Pirmą kartą tai įvyko 1988 m., antrą kartą – 2019 m. Naujasis Tokijas buvo atstatytas įlankos viduryje kaip dirbtinė sala. Miestas susitraukė, iš milžiniško didmiesčio jis tapo koncentruota gyvenviete, viena iš tankiausiai apgyvendintų vietų pasaulyje. Po antrojo sunaikinimo atstatyti miestą bus dar sunkiau. Pinigų liks dar mažiau, gyventojai bus dar labiau nepatenkinti ir kils dar aršesnės miesto problemos. Tai gali vesti prie daugiau radikalių sprendimų, o šie – prie sunkesnių gyvenimo sąlygų. Naujasis miestas tarsi įspraustas į amžiną ratą ir tegali atkartoti senojo veiksmus. Kol nepasikeis žmonių požiūris, tol miesto likimas išliks toks pats.

„Akirared“

Tekstą norėčiau pabaigti linksmiau, nei pradėjau. „Akira“ pasirodė tuo metu, kai mokslinė fantastika buvo gana populiari. Kino ekranuose buvo pilna ateivių, grobuonių ir panašių visus skriaudžiančių sutvėrimų, o geriausiais personažais tapdavo būtent paprasti žmonės, kurie virsdavo herojais. Nieko nuostabaus, kad Japonija norėjo sukurti savąjį mokslinės fantastikos gigantą. Filmas kainavo daugiau nei 1 milijardą jenų ir ilgą laiką buvo brangiausias japonų animacijos projektas. Kad „Akira“ darytų kuo didesnį įspūdį, animacijos studija išrado daugybę įvairių spalvų atspalvių. Tikriausiai populiariausias iš jų vadinasi „Akirared“ – būtent ši raudona ir tapo neoficialiu filmo simboliu.

Yra teigiančių, kad būtent „Akira“ paskatino pasaulinį susidomėjimą japonų animacija, nes filmas tikrai nėra skirtas vaikams (kaip daugelis animuotų istorijų vakarų kultūroje). Unikalus „Akira“ stilius tapo įkvėpimu daugeliui po jo pasirodžiusių istorijų, o filmai ir žaidimai vis dar skolinasi elementus iš šios japoniškos klasikos (ypač iki skausmo pažįstamą raudoną motociklą).

„Pokemonai“, „digimonai“ ir „Songokas“ kasdieniniame japono gyvenime

PARAŠĖ: GEEKPROPAGANDA