Ar verta žiūrėti One Piece?

Ar verta žiūrėti One Piece?

Kadangi šį anime verčiu į lietuvių, pasidalinsiu savo nuomone.

Nemėgstu anime, kurie neturi kokios įdomesnės minties, kur pilstoma iš tuščio į kiaurą, kur pagrindiniai veikėjai – nuolat žliumbiančios mazgotės, o juos supantis pasaulis – tuščias ir be gyvybės, kur pašaliniai veikėjai visiškai neturi jokios vertės ir yra ten, kad tik užpildytų tuštumą ekrane.

Kai pirmą kartą žiūrėjau one piece ir man jis nelabai patiko, bet truputį paaugus ir subrendus jis įgavo visai kitą vertę.

Nors daugumą atbaido didelis serijų skaičius ( o jų visų aš dar nežiūrėjau, tad negaliu sakyti, kad kokybė bus išlaikyta), jį išbandyti tikrai verta. Vieni užaugo su Goku ir Narutu, tačiau net pažvelgus į tuos kai kuriems “legendinius” anime galima pamatyti daugybę tokių pačių priežasčių, dėl kurių nesiimam žiūrėti one piece.

Ar teko kada netekti mylimo asmens? Ar teko patirti smurtą ir patyčias? Ar teko meluoti, nes norėjot pripažinimo, supratimo ar draugų? Ar kada teko gyventi su kauke, apsimetat visai kitu asmeniu, nes tikrasis tu – nelabai priimtinas, nesuprastas, nepopuliarus? Ar teko badauti ir būti arti mirties slenksčio? Ar teko po sunkių patirčių savo gyvenimą paskirti vienam ar kitam, svaresniam tikslui?

Per pirmas 45 serijas, kiekvienoje trumpoje arkoje – Orange town, Syrup Village, Baratie, Arlong park – iš arčiau susipažįstame su Lufio įgula. Kiekvienas veikėjas su sava praeitimi, savomis priežastimis siekti tikslų ar elgtis vienaip ar kitaip. Jas bežiūrint, bent jau tiems, kurie susidūrė su gyvenimu, jo sunkumais ir netektimis, galima greitai prisirišit prie vieno iš veikėjų. Per tas pačias serijas matome kaip visiškai nepažįstami žmonės pradeda draugauti, o sukūrus stipresnį ryšį – padėti bėdoje, aukotis ir paskatinti būti savimi ir siekti to, ko nori.

Kaip Narutas motyvavo neprarasti vilties, kaip Gokas visad rasdavo išeitį blogiausioje padėtyje, taip ir Lufis norėjo, kad žmonės ne tik nepasiduotų, bet būtų savimi ir siektų savo svajonių nepaisant visų kliūčių ar kitų žmonių pasisakymų.

O tolimesnėse serijose prasideda visas įdomumas. Nors po Arlong arkos buvo super kabliukas, mane visiškai užkabino nuo Alabastos, tačiau nereikia laukti 100 serijų, kad negalėtumėt atsiplėšti.

Jeigu mokate skaityti tarp eilučių, įžvelgti daug daugiau ar bent jau domitės kas dedasi pasaulyje, tai per One Piece taip pat rasite daugybę alegorijų.
Ką turiu omenyje? – Rasizmas, kanibalizmas, prekyba žmonėmis, vaikų vergystė, valdomi ir specialiai kuriami karai, seksualinės vergystės, eksperimentai su žmonėmis, slaptos organizacijos valdančios pasaulį, politikus, karalius ir kitus; geoinžinerija ir technologijos valdančios orus, tikrosios pasaulio istorijos ištrynimas, gulagai ir dar daugiau. Žinoma, čia ne dokumentika, bet bent jau įdomesnės temos nei daugumoje anime.

Be įdomios istorijos, žiūrovų laukia ir puikios kovos su daug juoko dozių. O geriausia dalis, kad viskas per daug nenuklysta nuo pagrindinės istorijos. Aplink esantys veikėjai kupini gyvybės, žmonės turi savo gyvenimus ir nėra šiaip sau įkišti į kadrą. Net keletą epizodų turintys veikėjai gali jus pravirkdyti, kaip kad Nolandas ir Kalgara. Šis anime tikrai leidžia pažvelgti į viską kitaip bei ugdo žmogiškąsias vertybes.

Šis anime greitai pasieks 1000 serijų, visgi jis tikrai nėra geriausias, idealus, neprilygstamas ir t.t. Kaip ir visur, galima prie daug ko prikibti. Vietoje 1000 serijų galima pažiūrėti dar daugiau įvairių anime. Tačiau kartais “nieko gero” naujuose sezonuose nėra, visa klasika išžiūrėta, o įprasti isekai, haremai ir kiti panašūs nusibosta. Tad paįvairinti savo kasdienybę su One Piece tikrai galite.

Komentarai