Welneso egzistencinė kibirkštėlė - nuo pradžios iki prabudimo

Gimimas



Vėlė krištolo rūmuos pašnairuos -
Kaip, paveldėtojau, drįsti lemti kam gyventi,
Jei perkartoji gyvenimus, kuriuos
Pats ir užmušei, nes pabaigą šventi!

Tai buvo vieša žmogžudystė ir privati savižudybė..

O ar Tu nenužudytum žmogaus,
Dėl rytojaus ramybės, saldesnės
Už vienintelį atminimą, kurį jie paliko?
Juk nebesvarbios tų rūmų menės..

Į prarają.


Kai laukei nežinomo,
Kataklizmom šaukei,
Vilkais kaukei,
Bet kuo Tu tikėjai?

Tikėjau ir aš tuo.

Pagal etiketą Tavo,
Ruošiau puotas ir vakarienes,
Karaliaus ir karalienes,
Kurie net.. neegzistavo.

Bet jie buvo katastrofiškai arti.

*Nusiima kaukę*

Nuo šių žodelių patiekiu skaitytojui raktą į mano paslaptingąjį pasaulį. Ieškau žmogaus, kuris gebės jį tinkamai panaudoti.